POKYČIO BAIMĖ SPINTOSE

Kodėl stilistės parinkti drabužiai, detalės tuo momentu džiugina, o likus vienai su spinta, yra vengiami?

Miuccia Prada — „Mes visos norime ką nors simbolizuoti. Kai sutinkame tą kitą, pažinti jį padeda ne tik tokie instrumentai kaip, tarkime, dialogas ar pokalbis, bet ir drabužiai.“

Aš vis bandau save įsivaizduoti kitame amplua. Labiau aukštesnę, daugiau laibesnę. Kažkur mažiau cm, daug raumenų masės. O lieku vis tiek proporciškai neproporcinga. Ir galvoju, kad ok, sukamės su tuo, ką turime, nes kol kas noro keistis ar keisti neturiu (kaip ir jėgų). Žinau, kad draugystė su spinta prasideda nuo minčių, vidinio kritiko ir aplinkinių poveikio. Jei turiu tam tikrą nuomonę apie save, įsivaizdavimą, tai nebūtinai sutaps su mano dabartine būsena.

Dabartinė būsena sako — padėkite mane kur nors šiltai ir patogiai, esu pavargusi nuo piktų žmonių. O kaip aš save įsivaizduoju? Koketę, smaguolę, šokančią pagal mėgstamą muziką, flirtuojančią, įkvepiančią, lengvą, ryžtingą ir stiprią. Ir jaučiu, kad vidiniai sūkuriai ne itin sutampa su įsivaizdavimu apie save, o pasižiūrėjus į tai, ką dėviu kasdien — matau apsirengimą automatiniu režimu, tarp kitko rašiau apie jį čia.

Ir turiu didžiulį wishlist savo Pinterest paskyroje, kuris vis pildosi dirbant su klientėmis. Juk kai atrandu kažką wow ir sakančio — „ei, čia mano Viktorija!“, išsaugau laikams, kai prisileisiu pokytį.

IDENTITETO PRARAJA

Ir štai atėjau prie esminės prarajos tarp to, kas esu dabar ir to identiteto — kuo norėčiau būti. Tai stotelė pavadinimu — „pokyčio baimė“. Ir tą baimę patiria klientės, draugės, kurios atrodo, jau jaučia, kad gali būti tokiomis, kokiomis sau linki būti, bet kažkas sustabdo. Nauji stilistės parinkti drabužiai yra puikūs, idealiai atrinkti, atspindi sukurtą paveikslą, bet viduje tūno nerimas. Nerimas vis auga ir nauji daiktai vis dar liūdi spintoje ir ryte ranka jų nesiekia.